Work Text:
Atsikelti anksti ryte, nusiprausti, pavalgyti, išeiti, grįžti vėlai vakare, užmigti. Tokia Yuuji kasdienė rutina po to tragiško įvykio. Po to, kai mirė jo mylimasis, su kuriuo manė gyvens iki gyvenimo pabaigos. Yuuji stengiasi būti užimtas. Stengiasi negalvoti apie kokia didelę tuštumą paliko jis.
Visa tai prasidėjo prieš dvejus metus. Yuuji ir Megumi, tiek daug patyrę, jau buvo pasiekę senatvę. Tačiau žmonės, matantys juos iš šono, niekada nepasakytų tai apie Yuuji. Jis atrodė jaunas, pilnas laimės, devėjo šypseną šviesesnę už Saulę, bet aiškiai subrendęs ir matęs sunkumų. Palyginus su Megumi, kuris akivaizdžiai atrodo ženkliai vyresnis už Yuuji iš jo pilkų plaukų, ryškių raukšlių ir pavargusio veido, žmonės net kartais manė, jog Megumi yra Yuuji senelis. Ir niekas daugiau neįskaudo Yuuji daugiau nei tas faktas, kad jis nesensta kartu su juo. Taip, jie kartu gyvena jau virš 50 metų, yra verkę kartu, susipykę daug kartu, augo ir brendo kartu. Bet jo didžiausia svajonė buvo senti kartu su Megumi, kartu, po truputį, negalėti būti tokiais energingais ir stipriais, kokie jie buvo jaunystėje. Tačiau tas nevyko. Megumi vis senėjo, einant dienoms reikalavo daugiau pagalbos iš Yuuji, natūraliai ėjo link gyvenimo pabaigos. Su kiekviena diena Yuuji širdis plyšo vis daugiau ir daugiau, bet jis stengėsi kuo daugiau laiko praleisti kartu su svarbiausiu jo pasaulyje esančiu žmogumi. Net jei tai reiškė, kad šios dienos netrukus baigsis.
Megumi mirtis atėjo netikėtai. Buvo karštas vasaros vakaras ir, kaip įprastai, porelė įsitaisė į jų minkštą, didelę lovą. Kambarys buvo pakankamai šiltas, lauke garsiai dainavo cikados ir Saulė leidosi ramiai. Jiedu gulėjo tyliai, jausdami vienas kitą ir Yuuji po truputį merkė akis. Tada, Megumi prabilo:
“Yuuji.”
“Taip?”
“Aš myliu tave.”
Yuuji suprato, ašaros jau formavosi akyse.
“...Aš irgi. Aš myliu tave, Megumi.” Ir pabučiavo jam į kaktą paskutinį kartą.
Rytas atėjo ir Yuuji atsikėlė. Megumi šalia jo gulėjo ramiai. Nekvėpuodamas.
Laidotuvėse dalyvavo tik keli žmonės. Tiesą pasakius, Yuuji nelabai pamena tos dienos. Tik prisimena kaip Nobara stovėjo priešais jį. Pamena tik kaip ji buvo, bet nepamena nei jos veido išraiškos, nei jos žodžių.
Po tos dienos Yuuji nesiilsejo. Jis dirbo, ir dirbo ir toliau dirbo. Kiek laiko naktimis nemiegojo, tik spoksojo į lubas, gulėdamas lovoje, kurioje telpa du. Kai nedirbo, tai slankiojo po namus, kuriuose pilna kito žmogaus paliktų pėdsakų. Jis nežinojo ką daryti. Megumi mirtis išplėšė pusę Yuuji širdies. Ir jis toliau nematė prasmės.
Nematė gyvenimo prasmės, jei jame nėra jo šviesos, jo tamsos, jo Saulės ir gyvenimo centro.